Giedriaus įrašas: Lazdijų fronte nieko naujo

Giedrius - taip pat "IKI verslumo akademijos" projekto senbuvis. Pradėjęs Marijampolėje užsirekomendavo kaip aktyvus ir drąsus pardavėjas. Antrame projekto etape patekęs į Lazdijus ir į kompaniją gavęs energingą kolegę Jovitą, Giedrius sėkmingai pluša toliau ir nepamiršta šį tą brūkštelti į projekto tiklaraštį.

Štai ir vėl aš naujam verslumo projekte Lazdijuose. Tikriausiai įdomu, kodėl Lazdijai? Lazdijus pasirinkau pats iš 9 pasiūlytų galimų miestų ir miestelių. Tiesa apie juos težinojau tik iš savo pažįstamų (legendų), kurie tuose Lazdijuose, kaip vėliau pasirodė, nebuvo arba buvo, kaip mano senelis, prieš 20 metų. Pvz.: mano pirmas tikslas buvo Jurbarko frontas. :) Visgi pasikalbėjęs su giminaite iš Jurbarko, nusprendžiau pasirinkti Lazdijus. Priežastis paprasta: Lazdijai arčiau gimtinės, o ir pasak pažįstamų – tai didelis miestas, triskart didesnis už Jurbarką, kuriame tik kokie 6-8 tūkst. gyventojų (kur gi ne).

Pirmą dieną Lazdijuose susipažinau su savo naująja kolege Jovita. Miela, šneki mergina, sukasi kaip vilkelis. Būtent ji ir buvo pirmoji gidė po “Lazdijų miestą”. Kai pasiūlė eit papietaut, pasiūliau eit į “Pica Jazz”:
- Čia “tokio” nėra pas mus.
- Nieko tokio – tada einam į kinų restoraną :)
- ?? :)

Taip mano paskutinės iliuzijos apie “miestą” dingo. Visgi nuėjome papietaut į kavinę-užeigą, kurioje ir pietaujam dažniausiai (kai laiko nuo darbo yra). Kalbant be ironijos, Lazdijai – ramus miestelis, turintis gražią mažą ir modernią aikštę. Žmonės, kaip pastebėjau jau pirmom dienom, pasirodė paprasti ir mieli, paslaugesni nei didmiesčių (Lietuvos mastu) gyventojai, kurie dažnai vis skuba savo reikalais. Galų gale, aš pats Lazdijuose gyvenu net 5 min. nuo miestelio centro. (Už 10 minučių jau prasideda laukai). IKI darbuotojai irgi paliko gerą draugiškų žmonių įspūdį.

Apie vietinių žmonių dėmesį vienas kitam parodo, kad ir pavyzdys su tom pačiom kavinėm. Pietaudamas savaitę jau pastovioje kavinėje-užeigoje, tos kavinės darbuotojai nusistebėjau, jog ši tautiškus valgius ruošianti užeiga neturi cepelinų. Kitą dieną man atėjus užsisakyti kepsnio, padavėja pasakė:
- Taigi cepelinų padarėm-prašėt vakar.

Tiesa, aš jų suvalgiau tik 2, bet vietiniai kalbėjo, kad tuos cepelinus tik jau pakeptus jiems dar visą sav. pardavinėjo.

Šiuo metu, kai rašau šį įrašą, Lietuvoje šalta. Ne išimtis ir pas mus, Lazdijuos. Kadangi mūsų darbo stalas netoli durų tai norom nenorom tenka prisimint vaikystės eilėraštuką: “Apšerkšnijus mūs “Ikinė”, šalta šalta kur dairais... Brendu per sniegą, nepalikdamas pėdų…” Bet tikiu, kad viskas tik į gerą.

Visiems sėkmės ir iki :)

Giedrius